Ūkanoto spalio rytą Jonavos trečiojo amžiaus universiteto turizmo fakulteto klausytojai, vadovaujami dekanės Vitalijos Kraučelienės, leidomės į kelionę po Dzūkiją.
Pravažiavę Rumšiškes, Jiezną atvykome į Alytaus rajoną ir trumpam sustojome Butrimonių miestelyje, garsėjančiame trikampe turgaus aikšte. Čia mieste centre pasigrožėjome jaukiais nameliais, jų savita architektūra, įspūdingu fontanu ir tęsėme kelionę į Punios sen. esantį Raižių kaimą – dar vadinamą Totorių sostine. Čia XV-XVI a. Vytauto Didžiojo atviliotų totorių buvo apie 400, XX a. tarpukariu čia buvo totorių musulmonų parapija. Kaime yra medinė mečetė, kuri buvo pastatyta 1889 m. – kultūros paminklas bei parapijos namai. Bendruomenei, kurioje yra 22 totoriai, vadovauja imamas. Ši bendruomenė veikė ir sovietmečiu. Įdomu buvo išgirsti islamo išpažinėjo pasakojimą apie musulmonų religines apeigas, pajusti atmosferą, vyraujančią mečetėje. Šalia mečetės 2010 m. buvo atidengtas Vytauto Didžiojo paminklas, Įdomūs ir J. Naviko sumontuoti 2 saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, o antrasis – Griunvaldo (Lenkija).
Po to parapijos namuose paskanavome tikrojo totoriškojo šimtalapio.
Šalia kelio į Alytų pasukome į Pivašiūnų bažnytkaimį, įsikūrusį tarp kalvų, miškų, kur nuostabaus grožio aplinkoje ant kalvos iškilusi garsioji Pivašiūnų bažnyčia. Šioje klasicizmo stilia
us bažnyčioje esantis Maloningosios Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas palieka neišdildomą įspūdį.
Visais laikais daugybė maldininkų, pamatę šį paveikslą, patirdavo kūną ir sielą gaivinančių Dievo malonių. 1988 m. kaip padėką Dievo Motinai kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo Mergelę su kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų paguodos titulą.
Pagrindiniais atlaidais tapo Marijos dangun ėmimo – Žolynės atlaidai, į kuriuos atvyksta ne tik Lietuvos maldininkai, bet ir užsieniečiai.
Vėliau nuvykome į Venciūnų kaimą ir apsilankėme ūkininkės Daivos Kvederaitės ekologiškame šaltalankių ūkyje, kuris veikia jau nuo 2004 m. Čia galėjome susipažinti su šaltalankių auginimu, jų vaisių perdirbimu. O jų gaminamos produkcijos (arbatos, giros, sirupo, uogienės, sulčių) galėjome ne tik paragauti, bet ir parvežti lauktuvių.
Pasiėmė energijos iš šaltalankių gėrybių pasiekėme pagrindinį kelionės objektą – Alytaus miestą, 6 pagal dydį Lietuvos miestą – Dzūkijos sostinę. 1581 metais Alytui buvo suteikta Magdeburgo teisė ir herbas – balta rožė raudoname fone. Todėl Alytus dar vadinamas Baltosios rožės miestu. Mums buvo organizuota apžvalginė kelionė po miestą.
Miestas skendi žalumoje, miestą dalija į dvi dalis Nemuno kilpa. Alytus turi kurortinio miesto statusą. Lankėmės senamiestyje, pietiniame pramonės rajone. Išvydome dar veikiančią šaldytuvų gamyklą “Snaigė“, padangų perdirbimo įmonę „Ekologistika“, kurioje kilo didelio masto gaisras, kt. jau nebeveikiančias įmones.
Pabuvojome prie piliakalnio, vaikščiojome po nuostabų parką, apėjome miesto centrą, grožėjomės tebežydinčiu rožynu, Laisvės Angelo skulptūra, pabuvojome prie Lietuvos kariuomenės vado J. Juozapavičiaus paminklo ir kapo.
Įspūdingi yra mieste tiltai – pėsčiųjų ir dviračių tiltas, pavadintas Baltosios rožės vardu bei tūkstantmečio tiltas. Pribloškė savo konstrukcijomis 33 metrus virš Nemuno paviršiaus iškilęs geležinkelio tiltas. Apžvalgą baigėme Kraštotyros muziejuje ir sugrįžome į savo miestą - Jonavą, kuris sutiko mus linksmais vakariniais žiburiais. Kelionėje mus lydėjo puiki nuotaika, kurią sukūrė mūsų gidė Vitalija. Praturtinome savo žinias apie Dzūkiją. Lauksime kelionių po kitus Lietuvos regionus.
Jonavos TAU klausytoja Marija Kokštienė
